Paslaptis, rebusas… Kas pasakė „miau“? Ir kodėl tai pasakė? Atrodytų, kad jei įmanoma užduoti klausimą, turėtų būti įmanomas ir atsakymas. Dabar manau, kad tas „miau“ yra instinktų ir valios (nežinau, kokiomis proporcijomis) rezultatas, savęs teigimas, teritorijos žymėjimas. Kad būtum, turi norėti būti. Tai atsakymas į antrą klausimą.

Man žmogus kaip padaras nėra labai simpatiškas (gal išskyrus moteris, kai jos tyli). Yra kur kas simpatiškesnių, tokių kaip žiogai, kolibriai, ereliai ir panašiai. Bet ką čia padarysi, ne aš kūriau šį pasaulį. Kol kas niekas neprisiėmė atsakomybės dėl šios šunybės… tai neteisinga. Todėl kol kas stengiuosi daugiau kurti, o ne griauti (kiek tai mano valioje).

Tapyba susidomėjau anksti, kokių dešimties metų, Kėdainiuose, kur bėgo mano vaikystė. Pamenu, į akį krito viena mano klasės mergaitė. Norėdamas pasakyti, kokia ji graži, nusiunčiau jai iškarpą iš žurnalo – Gojos „Nuogos machos“ reprodukciją. Neįvertino. Bet susidomėjimą tapyba paskatino. Iki šiol jai už tai dėkingas.

Vilniuje teko užsiimti veikiau kova dėl būvio, todėl išbandžiau įvairias sporto šakas. Bet hipių dvasia nugalėjo. Domėjausi teatru (Vilniaus universitete vadovaujant J. Josadei ir R. Rastauskui pagal Georgo Büchnerio „Dantono mirtį“ pastatėme spektaklį), poezija (tuo metu ją rašė VISI). Bandžiau stoti į televizijos režisūrą Vilniaus konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) – nesėkmingai. Dirbau skaičiavimo centre programuotoju ir vargo nemačiau, kol kartą pamačiau Ričardo Vaitiekūno triptiką „Nemunas ties Seredžiumi“. Mane ištiko levitacija. Ir 1982 metais įstojau į Dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), į scenografijos specialybę (kartu su Vega Vaičiūnaite ir Vytautu Narbutu). Linksmos studijos, šeima, vaikai. Studijos užsitęsė (buvau pašalintas dėl netinkamo elgesio). Grįžau į permainoms pasirengusį VDI. Sąjūdis (buvau vienas iš VDI delegatų steigiamajame suvažiavime), dėstytojų kaita, studentų streikai, V. Gečo atstatydinimas ir t. t. Buvo linksma ir vitališka. Diplominį leido gintis iš tapybos (natiurmortų ciklas „Iš dėžučių gyvenimo“, vadovas Leonardas Gutauskas). Pagyrė. Buvo malonu.

Tada prasidėjo visai naujas gyvenimas su visais jo vėjais… kol kas man patinka.